Ūkininko sūnus


Pasakos

Vie­nam ūkinin­kui il­gus me­tus iš ka­ru­me­nės nesu­grįž­tant, jo pa­au­gęs sūnus iš­si­va­di­no sa­vo mo­ti­ną tė­vo ieško­tų. Par­si­da­vę na­mus, gin­klų ir ki­tų daik­tų pri­si­pir­kę, išjo­jo abu­du, kur akys ve­da. Be­jo­jant per gi­rią, sūnus ra­do to­kį dir­že­lį, ku­riuom ap­si­juo­sęs, jis pa­ju­to di­de­lį vie­ką. Teip to­li gi­rioj vie­no­je vie­toj ap­si­sto­jus, mo­ti­na li­ko sil­sė­tis, o sūnus nu­ė­jo to­lyn ant me­džiok­lės ir ant di­de­lio kaip skūnė ak­mens ra­do sė­dint mil­ži­ną. Mil­ži­nas iš pra­džios su­py­kęs no­rė­jo jį už­mušt, ale per­si­liu­di­jęs, kad žmo­gus už jį pa­jie­gesnis, pa­si­da­vė jam, pri­si­ža­dė­da­mas ver­gau­ti. Teip da­bar milži­nas, prie na­mų be­tar­nau­da­mas, su lai­ku, sūnui ne­ži­nant, ėmė ir pri­jun­ko prie tos jo mo­ti­nos, ku­ri, mil­ži­ną pa­my­lė­jus, už­si­ma­nė nu­žu­dyt sa­vo sūnų. Li­ga ap­si­me­tu­si, ji, mil­ži­nui pa­ta­riant, kar­tą iš­siun­tė sūnų gi­rion, kad par­neš­tų le­vės pie­no.
– Ten gi­rio­je, – sa­kė mil­ži­nas žmo­nai, – yra le­vų ur­va. Kaip jis nu­eis to pie­no, tai jį le­vai su­dras­kys.
Sūnus, la­bai sa­vo mo­ti­ną my­lin­tis, jos pa­klau­sė ir, pūč­ką pa­ė­męs, iš­ėjo ieš­kot tos le­vų ur­vos in tą kraš­tą, kur mil­žins bu­vo pa­ro­dęs. Pa­ė­jęs ge­rą ga­lą, ra­do jis tą ur­vą ir pa­ma­tė le­vie­nę, vai­ką be­žin­dan­čią. Jis no­rė­jo jau šaut, ale le­vie­nė sa­ko:
– Nešauk ma­nęs – mes tau bū­sim pa­gel­bon.
Ir tuoj rei­ka­lau­jant da­vė jam pa­si­melžt kiek rei­kiant pie­no ir dar ati­da­vė le­vu­ką.
Mo­ti­na su mil­ži­nu, ma­ty­da­mu, kad to­kiu būdu jam gy­vas­ties at­im­ti nepa­si­se­kė, siun­čia jį už­keik­tan ma­lūnan par­nešt ko­šei mil­tų. Sūnus, pa­si­ė­męs le­vą, iš­ėjo. Kaip tik jis ma­lū­no vi­dun in­tė­jo, du­rys už­si­da­rė – ne­gal iš­eit. Kaip tik jis ant le­vų su­šu­ko, tie šo­ko, ėmė plėšt, stumt, iš­ver­tė du­ris ir jį iš­liuo­sa­vo.
Da­bar siun­čia jį dar in mil­ži­nų dva­rą iš jų so­do obuo­lių vais­tams par­neš­tų – o ta­me dva­re bu­vę du drūtu mil­ži­nu tė­vu su de­šim­čiu sūnų. Pa­si­ėmęs tuos sa­vo le­vus, jis, at­ra­dęs tą mil­ži­nų so­dą, ski­na sau obuo­lius ir, su­si­vai­di­jęs su at­ėju­siais mil­ži­nų vai­kais, vi­sus juos iš­mu­šė, o jų la­bai stip­rius tė­vus įvei­kė ir nu­žu­dė su le­vų pa­gel­ba. Ši­ta­me da­bar mil­ži­nų dva­re jis at­ra­do daug auk­so, si­dab­ro ir vi­so­kių gė­ry­bių, o kel­no­rė­je – dau­gy­bę ne­gy­vų žmo­nių, ku­riuos jie bu­vo, kaip žmog­žu­džiai, nu­ga­la­bi­ję. Prie ši­tų la­vo­nų ra­do jis dar vie­ną gy­vą mer­gą, kaip ko­kią bruk­tu­vę kam­pe be­sliūk­sian­čią, iš ba­do su­džiū­vu­sią, tu­rin­čią tik ma­žą bon­ku­tę su žo­lė­mis, ku­rių pa­vuos­ty­da­ma, ga­lė­jo ap­si­eit ir be val­gio. Jau ji bu­vo iš­vuos­čiu­si pu­sę bon­ku­tės, o dar pu­sę me­tų būtų ga­lė­ju­si likt gy­va. Pats mil­ži­no dva­re ge­rai pa­val­gęs ir tą mer­gą pa­val­gin­di­nęs ir gra­žiai ap­ren­gęs, iš­ėjo jis drau­ge su jąj ant lai­vų, ku­rie ant ma­rių bu­vo per lan­gą ma­to­mi. Tuos lai­vus ro­dy­da­ma, toj mer­ga pa­si­sa­kė ėsan­ti ka­ra­lius duk­tė, o tie lai­vai tai vis ėsą iš jos tė­vo ka­ra­lys­tės. Pa­so­di­nęs da­bar ka­ra­lai­tę, ku­ri no­rė­jo imt ir jį drau­ge, ant lai­vo ir at­si­svei­ki­nęs, ji­sai su­grį­žo pas sa­vo mo­ti­ną ir par­si­ga­be­no ją in tų mil­ži­nų dva­rą. Ale ir čion ji nerims­ta. Mil­ži­no gun­do­ma, ji nog sūnaus su­ži­no­jo, iš kur jis tur tiek vie­ko, nak­ty­je pa­vo­gė jam tą dir­že­lį ir pa­da­vė jį sa­vo prie­lai­di­niui, to­kiu būdu sūnaus gy­vas­tį mil­ži­nui pa­ves­da­ma. Mil­ži­nas da­bar jį pa­stvė­ręs no­rė­jo iš­ne­šęs ma­rė­je pa­skan­dyt, bet, pra­šo­mas gy­vą pa­leis­tie, tik iš­su­ki­nęs ko­jas, ran­kas ant ma­rių kran­to pa­me­tė. Tuo tar­pu mat­ro­sai iš at­plau­ku­sio lai­vo, čion iš­li­pę, ra­do jį gu­lint, pa­ė­mę ant lai­vo ir par­ve­žė in to pat ka­ra­liaus mies­tą, in ka­ra­liaus kuk­nę pri­sta­tė, kur jį ka­ra­liaus duk­tė kaip sa­vo iš­gel­bė­to­ją pa­ži­no ir pas­kui už jo iš­te­kė­jo.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/09/ukininko-sunus-2/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

2 komentarai  

Šios pasakos komentarų RSS srautas

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button