Lietuviupasakos.lt

Vie­nas vai­ki­nas bu­vo le­vo olo­je dau­giaus kaip per de­šim­tį me­tų, ės­da­mas tik ža­lią mė­są. Su lai­ku ­jam toks gy­ve­ni­mas nu­si­bo­do, per tat anas iš olos išėjo. Bet le­vas, su­ti­kęs jį, iš­pė­rė jį ge­rai, įgin­da­mas olon at­gal. Kad le­vas ėjo me­džio­tų, tai tą olą už­vers­da­vo di­de­liu ak­me­niu, kad vai­ki­nas ne­be­ga­lė­tų dau­giaus lau­kan iš­ei­ti. Bet vai­ki­nas greit nu­ver­tė tą ak­me­nį ir vėl išėjo iš olos. Le­vas vėl jį iš­lu­po, įgi­nęs olon ir už­ver­tė dar di­des­niu ak­me­niu olos an­gą. Bet vai­ki­nas ir tą ak­me­nį nu­ver­tė. Ta­da le­vas su­ti­kęs no­rė­jo vėl jį lup­ti, bet vai­ki­nas įpy­kęs per­plė­šė le­vą per pu­sę ir nu­ė­jo pas mo­kin­to­ją in dva­rą. Mo­kin­to­jas jį priė­mė ir siun­ti­nė­jo in mo­kyk­lą. Tas vai­ki­nas vie­ną sa­vai­tę ro­miai gy­ve­no, bet an­trą sa­vai­tę su­rin­ko ki­tų vai­ki­nų ke­pu­res, pa­kė­lė tro­bą, pa­ki­šo tas ke­pu­res po tro­bos pa­ma­tu ir už­vo­žė ana. Da­gir­dęs apie tą, mo­kin­to­jas lie­pė vai­kams tą sve­tį pa­vers­ti ant že­mės ir ap­kul­ti, bet tas iš­svai­dęs tuos vai­kus in vi­sas pu­ses ir pa­tį mo­kin­to­ją tren­kė in že­mę, o pas­kui pri­ver­tė jį ei­ti drau­ge ke­lio­nėn.