Velnio piršlybos


Pasakos

Buvo tokia merga jau nejauna, ne per graži, vardu Mangarieta. Senovėje labai žiūrėjo ant mergų darbų, tai toji Mangarieta per naktis vakaraudavo ir šventom dienomis dirbdavo ir vis mislydavo, kad tik apsiženyt. O kaip ji buvo ne per aiškaus veido, tai ją nieks nemėgino imti, o jai vėl nieks nesimislijo, kaip tik apie ženybas.
Ale vieną naktį atėjo pas ją toks ponaitis, atnešė jai degtinės, užkandį. Teip toliaus jau ji viena eina vakaraut į pirtį. Tas ponaitis dailiai apsirėdęs, girgždanti čebatai, jai vis atneša visokių gėrimų, užkandžio. Ale toliau jau tas ponaitis ją kalbina ženytis. O toji merga sako:
– Kaip aš su tavim galiu ženytis, kad mano per prasti rūbai?..
Kitą vakarą atėjo pas ją tas ponaitis ir atnešė jai visą eilią drapanų, gert ir valgyt.
– Ale, – sako, – tu man turi pasirašyt, kad mudu ženysimės.
Pasiliko bonkoj ta merga to gėrimo ir užkandžio. Ant rytojaus žiūri – toj bonkoj myžalai, o kišeniuj – kumelšūdis. Jau ji nusigando. Nuėjo pas tokią bobą pasiklausti, kas tai čia būtų. Sako:
– Ateina pas mane toks ponaitis, kalbina ženytis. Atneša jis man visokių gėrimų, užkandžių. Kaip geriu – labai gardu, šiądien – burna prismirdus. Nuo vakar pasilikau to gėrimo, tai radau bonkoj myžalų, o tas užkandys – kumelšūdis kišeniuj. O nor, kad pasirašyčiau pirm veselijos.
Toj boba sako jai:
– Tai velnias pas tave ateina.
Toji merga sako:
– Jau jis pas mane seniai vaikščioja. Kaip man nuo jo atsikratyti?
Toj boba sako:
– Atnešk tu man tas drapanas parodyt.
Tai merga atnešė tą klumšelį su tom drapanom. Ogi kad išrišo, tai vietoj žipono – žmogaus skūra nulupta, čeverykai – čiulkos numirėlio ir visos drapanos nuo negyvėlio! Jau ta merga persigando baisiai. O toj boba sako:
– Jei jis vakare ateis, tai tu jam liepk, kad jis tau atneštų du gorčiu medaus ant veseilios. Pasiimk diktą kamuolį siūlų ir galą pririšk jam prie surduto.
Vakare vėl atėjo tas velniuks pas tą mergą:
– N’o ką, ar jau šiądien pasirašysi?
– Dar ne! Dar tu turi atnešt man du gorčiu medaus ant veseilios.
Kitą vakarą atnešė apie tris gorčius. Kaip velniukui – toks medus nebrangus.
– O ką, ar dabar pasirašysi?
– Dar ne. Dar tu turi atnešt man tuos nuo šito medaus korius: reik man žvakių ant veseilios.
Ir, ten su juo besiglamonėdama, pririšo prie surduto tą galą siūlo. Tam velniui kaip laiks parėjo skirtis nuo tos mergos, tuojaus prapuolė, ir to kamuolio siūlų tik viena eilutė ant pavijos liko: kad už biskio, jau ji būt netekus to siūlo. Antryt mergina tą siūlą vynioja ir eina paskui, kur jo nueita. Daėjo į bažnyčią. Per rakto skylutę įtrauktas tas siūlas ir – į sklepą po bažnyčia, kaip kitąsyk buvo. Na, dabar jau tikrai žino, kad tai tas velnias buvo. Nuėjo ta merga pas tą bobą, sako:
– Pasekiau: nueita į bažnyčią, įtraukta per skylę rakto siūlas ir į sklepą nutraukta. O tas jo medus – tai žmonių smegenys.
Sako toji boba:
– Šiądien kaip atneš tau tą vašką, tai tu dar nepasirašyk, sakyk: „Rytoj“. Ant rytojaus tu ateik vėl pas mane.
Vakare tas ponaitis atnešė jai tuos korius:
– Na, ką, ar jau dabar viską turėsi? Jau galėsi pasirašyt?
– Dabar bus viskas. Rytoj aš tau pasirašysiu, ir galėsiva ženytis.
Antryt pažiūri į tą vašką – tai žmonių galvų kiaušai. Nuėjo toj merga pas tą bobą.
Jau atėjo vakaras. Toj boba užrišo duris linais – jau tas velnias nįeina į pirtį. Atėjo pas tą bobą. Atėjęs pas duris, sako:
– Atdaryk duris, atiduok Mangarietą!
O ta boba sako:
– Kodėl tu vis galėjai įeit, o dabar negali?
– Kad čion užrišta lino žiedu durys.
– Jei išlaikysi, – sako boba, – lino mūką, tai atiduosiu Mangarietą.
– Išlaikysiu, – sako velnias.
– Na, tai tu pasiversk į sėmeną.
Pasivertė. Tada ta boba velnią pasėjo. Pasėtas gulėjo metus. Paskui užakėjo, išaugo, vėl rovė tuos linus kelis metus, nukūlė, jau jam davė gana spragilais, paskui paklojo ant pievos, vėl gulėjo kelis metus, paskui prikėlė jau, nuvežė į pirtį mint, padegino ant ugnies, į mintuvus mint, išėmė iš mintuvų ir vėl į ugnį, iš ugnies vėl į mintuvus – ir nedalaikė tas velnias:
– Nenoriu, – sako, – nė Mangarietos, nė čion kęst...
Ir neišlaikė lino mūkos! O Mangarieta teip likosi nuo paėmimo velnio.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/10/velnio-pirslybos/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

3 komentarai  

  • paulius says:

    sudas

  • Skaiste says:

    Ant rytojaus žiūri – toj bonkoj myžalai, o kišeniuj – kumelšūdis.
    Žr.... Ir tai vadinama pasakom ;/

  • Ira says:

    O man labai patiko, tarsi is senos bobulytes lupu, kuri gyvena kazkada buvusio didelio kaimo paskutineje islikusioje sodyboje...

Šios pasakos komentarų RSS srautas

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button