Vaikinas ir žvėrys

Teip vie­nas bro­lis su se­se­ria, ku­riu­du dar ma­žu tė­vai bu­vo žmog­žu­džiams, to­je gi­rio­je gy­ve­nan­tiems, pa­ža­dė­ję, užau­gu­siu, neno­rė­da­mu tiems žmog­žu­džiams pa­tek­tie, ap­lei­do sa­vo tė­vų na­mus ir iš­ke­lia­vo, kur juos akys ves ir ko­jos neš. Pa­ke­lė­je, gi­rio­je pa­kly­dę, už­ėjo jie­du žmog­žu­džių na­me­lin, kur at­ra­do ant sie­nos ka­bant muš­kie­tą ir kar­dą, ku­riems tik pa­sa­kius: Skaityti visą pasaką


Ūkininko sūnus

Bu­vo toks tur­tin­gas ūki­nin­kas su ūki­nin­ke, tu­rė­jo sūnų, kurs, na­mie būt neno­rė­da­mas, iš­ėjo ke­lio­nėn. Be­ke­liau­da­mas jis pri­va­žia­vo ra­ga­nos na­mus. Tuoj jis nu­kir­to jai gal­vą. Kaip nu­kir­to, tuoj sto­jo ma­rės. Jau ar­klys skęs­ta, jau ir le­ko­jus skęs­ta. Jau ar­klys nu­sken­do ir jis pats skęs­ta jau iki gal­vai. Žiūro – at­plau­kia len­ta. Pri­plau­kė len­ta – tuoj už­si­kab­ino už jos ir nu­plau­kė ant ma­rių sa­los ant tos len­tos. Tuoj iš tos len­tos sto­jo žmo­gus ir sa­ko jam: Skaityti visą pasaką


Ūkininko ir velnio sandėris

Buvo toks pavargęs ūkininkas. Jam vis dingsojo, kad jam nor kas pinigų duotų, o jis galėtų pralobti.
Eina vienąsyk tas žmogus mislydams, kad jis nors nuo velnio gautų pinigų, ir tuojaus patiko velnią. Tas velnias klausė:
– Ko nori nuo manęs? Skaityti visą pasaką


Trijų jaunikių nuotaka

Kasžin kada kitą kartą, kad visur miškai, girios ir tankynės buvo, tai anuose laikuose gyvenus tarpmiškyje viena šeimyna: tėvas, motina ir jų duktė viena, ale buvusi labai graži. Pas juos ėmę lankytis trys jaunikiai iš kasžin kur, ir visi trys įsimylėję į tą jų vieną dukterėlę. Ir vieną kartą išjodami tėvui pasakę kiekvienas: Skaityti visą pasaką


Šuo ir vilkas

Kap buvo dziedas su bobu. Gyveno jie ir turėjo berniukų – sūnelį. Sūnelis augo, metai po metų didzyn ir didzyn, o tėvai sanyn ir sanyn. Nu, užaugo jau jis didelis, jau bernas, net ir vestis žada. Nu, jis apsivedė. Perėj kiek laiko, par juos gimė sūnus. Nu, ką, o tai buvo laikas – rugiapjūtė, rugius pjovė. Sako, ką gi: Skaityti visą pasaką


Trijų jaunikių nuotaka

Kasžin kada kitą kartą, kad visur miškai, girios ir tankynės buvo, tai anuose laikuose gyvenus tarpmiškyje viena šeimyna: tėvas, motina ir jų duktė viena, ale buvusi labai graži. Pas juos ėmę lankytis trys jaunikiai iš kasžin kur, ir visi trys įsimylėję į tą jų vieną dukterėlę. Ir vieną kartą išjodami tėvui pasakę kiekvienas: Skaityti visą pasaką


Šuo ir katė

Ke­tą kar­tą šou so ka­ti so­si­ba­ro­siu. Tep ka­ti šo­nei pa­sa­kio­si:
– Ry­tą į spro­vą atēk į anas dir­vas, po anou ou­žou­la, ir sviet­kų pa­im­ti...
Šou pa­jemįs le­vą, meš­ką, brit­vo­ną. Ka­ti pa­jė­mo­si gai­dį ir ei­ton­ti par lau­kus, par dir­vas. Tas gai­dis ei­tos le­si­nie­dams, vo tas ka­tins ei­tos ou­di­gą pa­sta­te­is. Anė­ji iš­vy­dį sa­ka: Skaityti visą pasaką


Pasaka apie šunį ir vilką

Šu­va, be­tar­nau­da­mas gas­pa­do­riui, pa­se­no: akys žli­bos, dan­tys nu­di­lę, iš­bi­ro, mie­gas tan­kiai ap­nik­da­vo. Vie­ną kar­tą, kad vi­si val­gė pus­ry­tį, šu­ne­lis, be­lan­dy­da­mas po sta­lo, ka­me tru­pi­nius ir kau­le­lius ran­kio­jo, ne­ty­čioms už­my­nė gas­pa­do­riui ant ko­jos, kurs jau se­niai šu­nies ne­ap­ken­tė ir misli­jo jam ga­lą da­ry­ti, tat da­bar į ber­nus (vai­kius) ta­rė:
– Vai­kai, reik šu­va pa­kar­ti: pa­se­no – nie­kam netin­ka. Skaityti visą pasaką


Stiprus sūnus

Vie­na mo­ti­na tu­rė­jo la­bai stip­rų sūnų, ku­ris ga­lė­jo daug pa­kel­ti. Tas ne­šė kar­tą iš to­li na­mon tris pūrus ru­gių. Nak­čiai už­ėjus, pa­dė­jo prie kar­če­mos du­rių tuos ru­gius, o pats kar­če­mo­je at­gu­lė. Kiau­lės su­ėdė tuos ru­gius, o ta­me tar­pe dvylika už­mu­šė­jų už­puo­lė ant kar­če­mel­ny­ko, nuo ku­rių tas sūnus at­gy­nė. Už tą kar­če­mel­ny­kas da­vė jam tris pū­rus auk­so. Skaityti visą pasaką


Šuns ir vilko draugystė

Buvęs toks šuva pasenęs. Gaspadinė nebedavus jam nė lakt, visi jį mušinėję, spardę, jis tiktai valkiojęsy sudžiuvęs, parkoręs, pasišiaušęs, – biaurus buvęs ir pasižiūrėt. Jis jau nė ausim nebegirdėjęs, kad ir pjudydavę, siundydavę ką, ar kiaulas iš apluoko, iš kluono, – jis negirdėdavęs. Kaip jau jis toks niekam nebeverts, tai jis mažai ir namie bestovėdavęs. Valkiodavęsys šen ten, pats savęs nebesikęsdams, [laukdamas,] kol sprogtuvės prieis. Skaityti visą pasaką



Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button